Paukščio snape, žmogaus delne

Jūs esate čia: Gimtis » Pradžia » Paukščio snape, žmogaus delne

Paukščio snape, žmogaus delne

J. Švedienė

Mūsų kūnas yra mūsų emocijų, minčių ir patyrimo veidrodis. Tikiu, kad nemalonūs vaikystės, dramatiški paauglystės ir suaugusio gyvenimo įspūdžiai giliai palaidoti mūsų psichikoje, įsispaudę kiekviename širdies, krūtinės, įsčių raumenėlyje. Sąmoninga tėvystė - tai geranoriškas supratimas, kaip neigiamos mintys bendrauja su kūnu, kaip jos trikdo harmoniją ir sukelia fizines problemas. Sąmoninga tėvystė - tai pasiryžimas žadinti valią ir atsisakyti veiksmų, žalojančių būsimą vaiką. Sąmoninga tėvystė - tai noras išgirsti širdimi, o ne protu, kaip siela keliauja į naujus namus, tai viltis būti geru, tai drąsa išmintingai pasirinkti laiką pradėjimui.

Mes, Vakarų civilizacijos vaikai, jau nebetikime, kad kūdikius atneša paukštis, kad jie randami, besikepurnėjantys tarp kopūsto lapų ar atplukdomi ant delfinų nugarų. Mes džiaugiamės kiaušinėlio ir spermos teorija, kuri lyg ir paaiškina vaiko gimimo paslaptį. Tik kodėl vienose šeimose gimties vartai nuolat atviri, o kitose sklando nevaisingumo šešėlis, kodėl pradedi lauktis ne tuo laiku, kai planavai? Ką veiki, kai Gamta nulemia genetinį tavo vaiko likimą?

Pirmiausia buvo Žodis... Dogono tautelėje iš Afrikos žemyno gyvas bene poetiškiausias pradėjimo paveikslas: tikima, kad žodžių galia sukuria kūdikius. Kaskart, kai vyras kužda švelnius žodžius mylimai į ausį, jis “bendrauja” su jos vaisingumo jėgomis. Jo žodžiai teka ausimi, nusrovena gerklomis ir kepenimis, sukasi ratais apie įsčias. Tame sukūryje iškyla dangiškasis pradmuo, kuris vėliau susitiks su vyro sėkla.

Matricentrinėse kultūrose, kur moteris-motina yra visuomenės centre, kur ji garbinama kaip giminės pramotė, tėvystei nebuvo teikiama ypatinga reikšmė. Manoma, kad tik moteris svarbi pradžių pradžioje. Dalyje Afrikos ir Azijos bendruomenių vyravo nuostatos, kad Deivė Motina jau seniai sukūrė visas sielas ir paslėpė jas šventose vietose prie upokšnių, urvų, upelių, medžių tankmėse. Kai tik moteris eina pro tas vietas, siela ir įsiskverbia į jos įsčias. Jeigu nenori lauktis, turi apsimesti sena moterimi, suvargusia ir be jėgų, tuomet siela tavimi nesidomės. Po pirmosios nakties, kai vyras padeda atverti kelią į moters vidų, vaiko užgimimui jis daugiau nereikalingas. Moteris pastos, net jei daugiau ir nebesimylės.

Afrikos Ashanti genties indėnai buvi įsitikinę, kad kūdikis formuojasi tik iš motinos kraujo. Po sueities reikia skubėti į vandenį, nes gyvybė ateina iš vandens stichijos.

Patricentrinėse kultūrose dominavo vyras, nuo jo priklausė, kada jis atkirs moterį nuo jos mėnulio, ir sukurs kūdikį. Malaizijos tautų tikėjime kūdikis pradedamas vyro galvoje, smegenyse. Jis ten subręsta ir po 40 dienų nusileidžia į varpą. Porai mylintis “žmogelis” patenka į moters olą ir įsikuria ten devyniems mėnesiams.

Lyčių lygybe paremtose visuomenėse moteris ir vyras buvo vienodai svarbūs pradėjime – vaikas sukuriamas iš moters kraujo ir vyro sėklos. Kraujas formuoja kūną ir jo minkštuosius audinius, o sėkla sukuria kaulus bei smegenis.

Panašiai galvojo ir senovės indai, kurių tikėjimai bei pirmosios embriologijos žinios aprašytos “Gyvenimo knygoje” – “Ajurvedoje”. Visų kūno kietųjų dalių sveikata priklauso nuo sveikos vyro sėklos, o minkštųjų – nuo moters sveikatos. Kuo daugiau vyro sėklos patenka į įsčias, tuo labiau tikėtina sulaukti berniuko. O jei moteris yra dvasiškai stipresnė nei jos mylimasis – tuomet užgims mergytė. Ketvirtame nėštumo mėnesyje susiformuoja kūnelis, penktame – kojos, rankos, galva; šeštame – plaukai, nagai, venos, sausgyslės; septintame baigia kurtis visas žmogutis ir likusius kelis mėnesius jis tik tobulins save.

Pradėjimo pradžiamokslyje kalbama apie meilės vietos parinkimą , apie mėnulio fazes bei kvapus, viliojančius sielas apsilankyti būtent čia. Reikalingos keturios stichijos - vanduo, oras, ugnis, žemė, kad planas pavyktų.

Daug upelių tapo upėmis, daug derlingų žemių virto dykumomis... o noras suprasti, kaip atsiranda žmogus taip ir neišblėso.

Diogenas minėjo, kad kūdikį mamos pilve maitina placenta, Demokritas manė, jog jis kvėpuoja burna, Empedoklas skelbė, kad moteris savo vaizduotėje sukuria kūdikio atvaizdą. Iki 16 amžiaus pradžios kai kurios embriologijos žinios buvo apibendrintos Hipokrato dėka: moteris ir vyras, kraujas ir sėkla vienodai svarbūs gimimui, placenta maitina vaiką, visas kūdikis formuojasi iš karto. Šiems teiginiams prieštaravo Aristotelis. Jis stengėsi įrodyti, kad tik vyro sėkla yra reikalinga ir skleidė tikėjimą saviatsiradimu. Moliuskai ir žuvys gimsta iš durpių, augalai – iš pūvančio mėšlo, pelės ir varlės iš balinių vietų. Jo mintis palaimino bažnyčia, savo žodžius sutvirtindama biblijiniu pasakojimu apie Nabuchodonosarą, teigusį, kad žmonės, kaip ir kiti gyviai, gali virsti į kiaules, vilkus ir širšes.

Miegas ir tyla tesėsi iki 16 amžiaus. G.Fallopio surado moters kūne du kiaušintakius. Po kelerių metų Antony van Leewenhoek su pirmuoju mikroskopu aptiko “gyvūnėlius” (animalcules) vandens laše, o vėliau ir spermoje rado panašius “gyvius”. Mintys žaižaravo. Asilo spermoje buvo rasti ”asiliukai”, vyro – “žmogeliukai”. Visi mokslininkai buvo apakinti šiuo atradimu – visa gyvastis sutelkta sėkloje!

Saulė užtekėjo 18 amžiaus gale, kai buvo galutinai sutarta, kad kūno sukūrimui reikalingas moters kiaušinėlis ir vyro sėkliukė. Ginčuose toliau ieškota tiesos: ovistai teigė, kad žmogus randasi kiaušinėlyje, preformistai ieškojo jame žmogaus kūno dalių, animalkulistai buvo įsitikinę, kad tik spermoje gali augti vaikas. Apsigimimai esti tada, kai keli spermatozoidai susipeša prie kiaušinėlio, ir “didvyris” palieka mūšio lauke koją ar ranką.

Visi istorijos tarpsniai vienodai reikšmingi mūsų Gamtos nedalomumo suvokimui ir mes nesiskiriame nuo savo genties protėvių, žinojusių, kad žmogus užgimsta meilėje.

Kūdikio pradėjimas - tai simfonija, kai susilieja du vibruojantys kūnai ir Visatos gaidos, kad sukurtų sielai pavidalą. Štai kodėl kalbama apie Gandrą – jis lydi sielą į žemę, jis saugo ją ir palieka ten, kur ji bus priimta.

Gimimas ir Mirtis, Vienos Motinos du veidai, judančios nesibaigiančiame Gamtos cikle, pasitinkančios ir palydinčios per mus keliaujančius. Viliuosi, kad Brazilijos indėnų tikėjimas, kad vaiko siela renkasi sau tėvus, padės toms mamoms, kurios neteko vaikų ankstyvuose nėštumo mėnesiuose. Indėnai pasakoja, kad siela labai aktyviai ir atsargiai renkasi sau namus, lyg ši moteris, ši šeima būtų skirta tik jai. Sieliukės keliauja nuo kūno prie kūno ir susiranda sau tinkamą lizdą. Genties šamanė - keltininkė, kuri ceremonijos metu turi nukreipti sielas į moters kūną, sakė girdinti, kaip sielos kalbasi: “Ne, aš nemanau čia pasilikti”, “Puiku, tie namai man patinka”. Kitos sielos neužsibūna įsčiose. Gal joms tik tiek reikėjo, kad pilnai užbaigtų savo gyvenimo ratą? Jos rinkosi mus, jos pasitikėjo mumis, kad ištversime netektį ir pajusime visą tokių intymių santykių subtilumą. Jie, per mus negimę mažyliai, mokytojai, atėjo su žinia, papildžiusia mūsų gyvenimo skonį.

Pasiklausiusi mamų sužinai, kad kūdikio atėjimas juntamas gerokai anksčiau, nei įvyksta ląstelių susiliejimas. Sapnais, pojūčiais, giluminiu žinojimu ateinantys vaikai praneša apie save. Intuityvusis pasaulis atsiveria, tik mes ne visada sugebame perprasti simbolius, kuriais vaikai save apreiškia. Tradiciškai šį pranešimą simbolizuoja vandens lelijos archangelo Gabrieliaus rankose, apsilankius Mergelės Marijos namuose. Bodisatva, apsakęs Budos atėjimą jo Motinai Mahamajai, laikė lotosą rankose. Abi gėlės simbolizuoja Ugnį ir Vandenį – Kūrimą ir Kartą – Tėvą ir Motiną.

Nors ir būdami fizinio kūno kūrėjai, tėvai negali padiktuoti lyties ar astrologinio ženklo. Vaikas gimsta toks, koks esti reikalingas šeimai. Vienos ar kitos lyties vaikai reikalingi harmonizuoti šeimos dvasinį lauką. Mūsų asmeniniai norai ne visuomet sutampa su Lemties tvarkaraščiu, ypač norint tiksliai parinkti pastojimo dieną, valandą. Dažnai fizinis pradėjimas “užtrunka”, tad turėkime kantrybės laukti. Kartais mūsų ieškančios alkanos sielos prasiskverbia pro nematomus plyšelius, lyg jas būtų vėjas įpūtęs. Jos įsikūnija netikėtai ir greit išgirsta: “Negali būti, tai neįmanoma, mes taip saugojomės!”. Nors ir nesuvokdami karminės tikimybių teorijos, galime tapti bendraautoriais su jėgomis, kurias vadiname Deive Motina, Dievu, Dvasia.

Sakoma, norint pakviesti geras sielas į žemę, reikia apsivalyti iki pradėjimo . Studijuodama įvairių tautų gimties tradicijas sužinai, kad egzistavo maisto, minčių bei intymių santykių tabu prieš pastojimą ir po jo. Pasninku mes išvalome savo kūną, atsiprašydami įskaudintųjų mes atsipalaiduojame nuo įtampos ir netikrumo, atleisdami mes tampame kilnesni ir geresni patys sau. Tikromis apeigomis, minčių ir jausmų skaista, malda ir giedojimais mes pasiruošiame naujam virsmui ir nesavanaudiškam pakvietimui. Tokia švara simbolizuoja “nesuteptą pradėjimą”. Teosofai siūlo vizualizuoti savo įsčias kaip besiskleidžiantį gėlės žiedą, kuris kviečia sielą į jos naujus namus. Galima įsivaizduoti indų ar egiptiečių simbolį Lotosą, krikščionių Rožę, taoistų Geltonąją gėlelę. Besiskleidžianti gėlė pritraukia auksinę bitę, sielos simbolį, kai ji skrieja pro žemę. Vyras turėtų atsiverti ir įsivaizduoti sidabrinės šviesos siūlą, siejantį jį su būsimu vaiku. Tai virkštelės, per kurią kūdikis maitinasi ir kvėpuoja, simbolis.

Ar galėtum patikėti, kad daug anksčiau, nei bus pradėtas, vaikas sukelia gaivališkas jėgas, dausų bangas, sustabdo eismą ir priverčia savo tėvus susitikti? Ir laukia akimirkos, kad užbaigtų Trejybės kūrimą.

Kai jau būsi įsitikinusi, kad tavo kūno taurėje apsigyveno..., prisimink savo protėvius, savo senelius bei tėvus ir mintimis padėkok jiems už galimybę būti. Nesibaigiančioje gimties tėkmėje nepasimeskime ir nepamirškime, kaip yra nuostabu suteikti kam nors galimybę ateiti ir būti.

2000

 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“