Graži moteris

Jūs esate čia: Klėtis » Veidrodėli, veidrodėli » Graži moteris

Graži moteris

Solveiga Daugirdaitė

Net ir "Dievo duotus dėsnius galima pakeisti"

Moterų (arba, platesniu terminu, lyties) studijos atsirado prieš trejetą dešimtmečių Vakaruose kaip moterų judėjimo dalis. Tai buvo iššūkis tradicinei vyriškai, siekiančiai viduramžius, akademinei tradicijai: lyčių skirtumai, laikyti biologijos nulemtais ir savaime suprantamais, tapo problema, reikalaujančia visų disciplinų dėmesio. Moters pavergimui, žemesniam statusui ar atviram niekinimui paaiškinti biologijos nepakanka. Šiandien tokių studijų centrai įsikūrė ir daugumoje Lietuvos universitetų, o humanitarai jau neabejoja, jog tai, ką mes linkę vadinti "amžinais", "Dievo duotais" ir "nepakeičiamais" dėsniais, iš tiesų yra sukonstruoti, suformuoti, taigi įmanomi pakeisti dalykai. Kaip ir, svarbiausia, kodėl būtent taip visuomenės sukonstravo "moteriškumą", "motinystę", "vyriškumą", "grožį", "seksualumą" šiandien Vakaruose svarsto ir teologijos fakultetai.
 

Lyčių lygybė egzistuoja tik popieriuje

Per du dešimtmečius, maždaug nuo 1970 -ųjų, moterų judėjimas iš esmės pakeitė vakariečių moterų ir vyrų gyvenimą. Moterys išties tapo lygiateisės prieš įstatymą, kontracepcija tapo prieinama, abortai legalūs, moterys pasivijo vyrus siekdamos aukštojo išsilavinimo, įgijo visas įmanomas profesijas ir užėmė daugelį aukštų postų. (Yra ir kita, daug pesimistiškesnė, nuomonė: nepakito beveik niekas, lyčių lygybė egzistuoja tik popieriuje ir politikų retorikoje. Nelygu kaip pažiūrėsi…) Per tuos metus išaugo nauja karta. Ar moterys jaučiasi laisvos? - klausia Naomi Wolf vienoje garsiausių šio dešimtmečio knygų Grožio mitas: Kaip grožio įvaizdžiai panaudojami prieš moteris (The Beauty Myth: How Images of Beauty Are Used Against Women). Naomi Wolf gimė 1962 m. San Franciske, studijavo Jeilyje, Oksforde, dirbo Edinburge, dabar gyvena Vašingtone. Grožio mitas - jos pirmoji knyga - tapo tarptautiniu bestseleriu. Knyga yra atsakymas, ar išsilavinusi, įtakinga, lygiateisė Pirmojo pasaulio moteris gali džiaugtis laisve? - Ne.
 

Masinės neurozės dėl grožio

Daugelis moterų tiesiog gėdijasi prisipažinti, jog tokie trivialūs rūpesčiai kaip išvaizda, kūnas, veidas, plaukai, rūbai reiškia tiek daug. Bet nežiūrint gėdos, kaltės ir neigimo, vis daugiau moterų ima galvoti: ar yra koks ryšys tarp moterų išsilaisvinimo ir grožio? Yra, - atsako Wolf. Kuo mes daugiau pasiekiame, tuo sunkiau mus prislegia žiaurus moters grožio vaizdinys. Į kiekvieną feminizmo pasiekimą atsakoma nauju grožio mito smūgiu. Daugėja aukštas pareigas užimančių moterų, bet daugėja mitybos sutrikimų (anoreksija, bulimija - kone buitiniai terminai. Milijonai vakariečių moterų sakosi verčiau atsikratysiančios keleto kilogramų nei sieksiančios kokio kito tikslo (pavyzdys - spaudoje aprašytos Kazimieros Prunskienės, aukščiausią postą kada nors pasiekusios lietuvės, pastangos suliesėti per atostogas). Daugelio moterų, kurių gyvenimas atrodo sėkmingas, sielą nuodija neapykanta sau, fizinės obsesijos, senėjimo baimė. Visai ne atsitiktinis dalykas, jog tiek daug potencialiai stiprių moterų jaučiasi esą fiziškai prastesnės, kartais ir atvirai savęs nekenčiančios, nei beteisės prosenės. Nieko nuostabaus: mes išgyvename žiaurią reakciją į feminizmo pasiekimus, kuri naudojasi moters grožio įvaizdžiais kaip ginklu. Į kiekvieną feminizmo pasiekimą atsakoma "grožio" ideologijos protrūkiais. "Grožio" ideologija liko paskutinė iš senųjų ideologijų, vis dar tebegaliojanti; kiti mitai - motinystės, tinkamumo namų ruošai, skaistybės, pasyvumo - nebevaržo moterų. Vos seksualinė revoliucija paskatino moteris atrasti savo seksualumą, "grožio pornografija", pirmą sykį aiškiai ir dirbtinai sujungusi "grožį" su seksualumu - įsiveržė, kad pasikastų po nauju ir pažeidžiama savo seksualumo savo vertės pajutimu. Kontracepcija ir legalūs abortai leido moterims pajusti, kad jų kūnai priklauso joms; manekenių svoris tapo 23 proc. mažesnis nei eilinės moters, akivaizdžiai padidėjo mitybos sutrikimų, o masinė neurozė dėl svorio vėl atima šį kontrolės pojūtį.
 

Stiprūs vyrai kovoja dėl gražių moterų

Grožio mitas seka pasaką: savybė, vadinama grožiu, egzistuoja objektyviai ir universaliai. Moterys turi jos trokšti, o vyrai turi trokšti, kad jiems priklausytų tos, kurios ją turi. Vyrai neturi būti gražūs; stiprūs vyrai kovoja dėl gražių moterų, nes jos vaisingesnės. Moters grožis turi būti susietas su vaisingumu, ir kadangi ši sistema pagrįsta seksualine atranka, ji neišvengiama ir nepakeičiama...

Viskas čia netiesa. "Grožis" yra valiutos sistema. Kaip ekonomikoje, ji nulemta politikos. Grožis nėra universalus ir nekintamas. ("Negražios" pagal nūdienos standartus būtų ir matristinės kultūros deivės, ir Rubenso gražuolės.) Nėra čia ir jokios biologijos: gyvūnų patinai būna spalvingesni nei patelės; nėra ir antropologijos: esama genčių, kur vyrai per dienas puošiasi, stengdamiesi patraukti moteris. Bet jei grožio mito neįmanoma paaiškinti nei evoliucinija, nei lytimi, nei estetika, tai kuo gi?

Teigiama, jog grožis turi kažką bendra su intymumu, seksu ir gyvenimu, moters garbinimu. Tačiau iš tiesų šio 'grožio" komponentai yra emocinis atstumas, politika, finansai ir seksualinė represija. Grožio mitas yra visai ne apie moteris. Jis apie vyrų institucijas ir vyrų valdžią.
 

Kam naudinga, kad jaunos bijotų senų, o senos jaunų?

Savybės, kurios šiuo laiku yra vadinamos moters grožiu, iš tiesų tėra simboliai moters elgesio, kuris šiuo laiku yra pageidautinas: grožio mitas visada reguliuoja elgesį, o ne išvaizdą. Moterų tarpusavio konkurencija yra šios pageidaujamos elgsenos dalis, nes taip jos bus supriešintos. Jaunumas ir (iki visai nesenų laikų) nekaltybė taip pat buvo gražu, nes simbolizavo nepatyrimą ir seksualinį neišmanymą. Su amžiumi moteris tampa "negraži", nes įgauna patirties ir galios, be to, ryšius tarp moterų kartų reikia vis iš naujo ardyti, kad netaptų pavojingai solidarios: jaunos bijo senų, senos jaunų. Mūsų tapatumas priklauso nuo "grožio", tad mes turime likti pažeidžiamos patvirtinimui iš išorės, gyvybinį jautrų savivertės organą nešdamos atvirą ore.
 

Kaip atsirado namų deivė?

Grožio mitas - labai nesenas. Paprasta moteris neturėjo galimybių lyginti save su šiuo fiziniu "grožio" etalonu, nebent su šventųjų atvaizdais bažnyčioje. Kadangi šeima buvo gamybos vienetas, moters, jei ji nebuvo aristokratė ar prostitutė, vertė priklausė nuo darbo įgūdžių, turto, fizinės galios, vaisingumo. "Grožis" vedybų rinkoje neturėjo lemiamos vertės. Tik industrializacija padalijo sferas į viešą ir privačią. Vyrai tapo duonpelniais, o moterys ėmė "nebedirbti", t.y. plūktis namuose, negaudamos už tai atlygio. Atrodo, kad mūsų įsitikinimas, esą moterys visad temąstė apie "grožį", iš tiesų atsirado apie 1830 m., kai Vakarų Europoje ėmė įsitvirtinti moters kaip namų angelo (populiarus to meto terminas, šiandien lietuvių filosofo tebešlovinamas kaip namų deivė) samprata ir formuotis grožio normos.

Praeito amžiaus viduryje atsirando masinė tiražavimo technika - dagerotipas, fotografija. Penktajame dešimtmetyje pirmąsyk nufotografuotos apsinuoginusios prostitutės; amžiaus viduryje "gražios" moterys pasirodė reklamoje. Klasikinių dailės darbų kopijos, visuomenės gražuolių ir karališkųjų meilužių atvirukai, porceliano skulptūrėlės užtvindė viduriniosios klasės moterų gyvenimą.
Namų šeimininkės tampa "gražuolėmis"

Grožio mitas buvo viena iš socialinių fikcijų, užmaskuotų kaip natūralūs moteriškumo sferos komponentai, kad tvirčiau laikytų. Kitos tokios fikcijos atsirado tuo pat metu: samprata, jog vaikystėje vaikas nuolat reikalingos motinos globos; moters biologijos samprata, reikalvusi, kad viduriniosios klasės moteris vaidintų isterikę ir hipochondrikę; įsitikinimas, jog gerbiamos moterys negali būti seksualiai patrauklios; moters darbo samprata kaip monotoniški, kruopštūs, daug laiko reikalaujantys užsiėmimai, pvz., siuvinėjimas ar nėrimas. Kaip ir visų Viktorijos laikų išradimų, šių funkcija buvo dvejopa: būdas moterų energiją ir protą nežalingais nukreipti "nepavojinga" linkme, be to, juos moterys atlikdavo išties išradingai ir atsidavusios. Tačiau po pusantro šimtmečio šis namų šeimininkės idealas jau buvo galutinai žlugęs. Tada moterų protams ir laikui užimti buvo mestas "grožis". Šis "grožis" nėra gamtos duotas, natūralus, bet reikalaujantis nuolatinio rūpesčio, kančių, intensyvaus darbo ir nemažų išlaidų. "Gražu" tik tai, kas sukonstruota: visos plaukų spalvos, išskyrus natūralią; jei gamta davė plaukuotas kojas - skusk; treniruokis, kad suliesėtum ar pastambėtum; dar geriau - ryžkis operacijai. Viktorijos laikų medikams bet koks moterų seksualinis aktyvumas buvo liga (pvz., dar šio amžiaus viduryje užfiksuota atvejų, kai nuo masturbacijos moterys "gydytos" pašalinant klitorį). Šiandien grožio chirurgams negražu bet kas, kas susiję su motinyste: dryžiai odoje, maitinusios krūtys, padidėjęs svoris.
 

Grožio mitas kausto moterų gyvenimą

Viduramžių Vokietijoje buvo sumanytas kankinimo įtaisas - kūno formos dėžė su besišypsančios mergelės bruožais, todėl švelniai vadintas Geležine mergele. Joje uždaryta auka mirdavo iš bado ar būdavo subadoma metalo vinimis, įtaisytomis Mergelės viduje. Naomi Wolf teigimu, žiniasklaidos, reklamos pučiamas grožio mitas lyg Geležinė mergelė - rigidiška, žiauri ir eufemistiškai pateikta - sukausto moterų gyvenimą. Nesibaigiantis, bet trumpai veiksmingas rūpinimasis grožiu net moterų žurnaluose nugalėjo nesibaigiantį, bet taip pat trumpai veiksmingą rūpinimąsi namais.

Ši haliucinacija stiprėja iš pinigų, kuriuos moterys sumoka, tikėdamosis nusipirkti geresnę savijautą, sumažinti neapykantą sau, gal net įsigyti šiek tiek meilės sau: 33 mlrd. JAV dolerių per metus uždirba dietų pramonė, 20 mlrd.- kosmetikos, 300 mlrd. - kosmetinės chirurgijos pramonė, 7 mlrd. - pornografijos. Grožio industrija susikrauna kapitalą iš moterų nesąmoningų baimių ir, valdydama masinę kultūrą, jas išnaudoja, stimuliuoja ir nuolat stiprina, didindama ir savo pelną, ir ... moterų nepasitikėjimą savim. Tam ji ir buvo sukurta.


Šeima, 1999 Nr 4.

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“