La Loba

Jūs esate čia: Klėtis » Veidrodėli, veidrodėli » La Loba

La Loba
 

Nuošalioje oloje, kurią kiekvienas žino, bet mažai kas matė, gyvena sena moteris. Kaip Rytų Europos pasakose pasakojama, ji laukia, kada į jos olą užklys pasiklydę ar kažko ieškantys klajokliai.

Ji dažnai vaizduojama plaukuota, labai atsargi ir visada stora. Kaip įmanydama ji vengia bet kokios draugijos. Ji kikena ir tarška tuo pačiu metu. Tiesą sakant, jos išleidžiami garsai labiau panašūs į žvėries, o ne žmogaus.

Sako, kad ji gyvena tarp išpuvusių granito šlaitų Tarahumaros indėnų teritorijoje. Taip pat sako, kad ji yra palaidota netoli šaltinio už Fenikso. Dar sako, kad ją matė keliaujančią pietų kryptimi į Monte Albaną sudegusia mašina, kurios galinis stiklas buvo suvarpytas kulkų. Ir dar sako, kad ją matė stovinčia greitkelyje netoli El Paso arba važiuojančią su fermeriais į Moreliją, miestą Meksikoje, arba, kad ji buvo pastebėta einanti į turgų Oaxakoje, ant nugaros nešina keistu malkų ryšuliu. Ji turi daug vardų: La Huesera - Kaulų moteris; La Trapera - Rinkėja ir La Loba - Vilkų moteris.

Pagrindinis La Lobos darbas rinkti kaulus. Ji renka ir saugo, ypač tuos, kurie amžiams gali išnykti nuo žemės paviršiaus. Jos ola prigrūsta visokiausių dykumų padarų kaulų: elnio, barškuolės gyvatės, varnos... Tačiau ypatingą dėmesį, sako, ji skiria vilkams.

Ieškodama vilkų kaulų, ji sėlina ir slenka, krupščiai pašniukštinėdama visus kalnus ir kalnelius, daubas ir išdžiuvusias upių vagas. O kai surenka visą skeletą, kai paskutinis kaulas būna įstatytasį savo vietą ir prieš ją iškyla graži, balta gyvūno figūra; ji atsisėda prie ugnies ir galvoja, kokią dainą dainuos.

ir kai jau žino, ji atsistoja virš savo kūrinio, pakelia virš jo rankas ir pradeda dainuoti. Ir tada - vilko šonkauliai bei kojos pamažu apsitraukia mėsa ir pasidengia kailiu. La Loba tęsia savo dainą, o jos tvarinys vis labiau panašėja į gyvą padarą; jo uodega, gauruota ir tvirta, užsiriečia aukštyn.

La Loba vis dainuoja, o vilkas pradeda kvėpuoti.

La Lobos daina tokia didi, kad drebina dykumą. Jai bedainuojant, vilkas atsimerkia, pašoka ir neria tarpekliu žemyn.

Kažkuriuo momentu, ar dėl greito bėgimo, ar dėl pliaukštelėjimo į upę, o gal dėl saulės ar mėnulio spindulio, palietusio vilko šoną, staiga jis virsta besikvatojančia, laisva moterimi, pasiutusiu greičiu lekiančia link horizonto.

Taigi, žmonės sako, kad jeigu keliaujate dykuma ir jus užklumpa tamsa, o jūs galbūt esate šiek tiek išklydęs iš kelio ir, žinoma, pavargęs, tai jums pasisekė: nes galbūt jūs patiksite La Lobai ir ji jums parodys kažką - kažką iš sielos gelmių.

Ši istorija buvo užrašyta Meksikoje, iš ispanų kilmės fermerių.

Užrašė Clarissa Pinkola Estes, knygos ”Women Who Run With the Wolves” autorė.

Į lietuvių kalbą išvertė Rasa Bačiulienė

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“