Antroposofinė medicina

Jūs esate čia: Sveikata » Antroposofinė medicina

Antroposofinė medicina

Antroposofinė medicina - tai viena iš holistinės medicinos krypčių, traktuojanti žmogų kaip nedalomą kūno, sielos ir dvasios vienovę, gydyme subtiliai panaudojanti gamtos ir žmogaus ryšius, meno terapiją, saviugdą. Antroposofinė medicina nėra visisška alternatyva universitetinei Vakarų pasaulio medicinai. Ji tik papildo pastarosios kūno biologijos ir diagnostikos žinias nuosekliu mokymu apie dvasinius žmogaus elementus ir jų tarpusavio sąveiką ligoje ir sveikatoje. Antroposofinę mediciną gali praktikuoti gydytojai ir med. seserys, baigę pilną universitetinės medicinos mokymo kursą ir papildomai susipažinę su Antroposofinės medicinos diagnostikos ir gydymo principais. Jau keli metai šie antroposofinės medicinos principai įtraukti į Šveicarijos universitetų medikų rengimo programas. Antroposofiniai medikai itin sudėtingais ir sunkiais atvejais neatmeta ir universitetinėje medicinoje įprastų medikamentų, gydymo metodų (pvz., chirurgijos), kurie gali išgelbėti žmogaus gyvybę, tačiau pirmiausia stengiasi stimuliuoti savigydos jėgas, savitu būdu pasinaudodami homeopatijos, fitoterapijos, hidroterapijos, meno ir judesio terapijos (euritmijos), aromaterapijos ir kitomis natūraliomis gydymo priemonėmis. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dirbantys antroposofinės orientacijos bendrosios praktikos gydytojai išrašo tik 25 proc. receptų įprastiniams vaistams, lyginant su įprastiniais metodais dirbančiais bendrosios praktikos (šeimos) gydytojais.

Antroposofinė medicina remiasi austrų filosofo ir mokslininko Rudolfo Steinerio (1861-1925) XX a. pradžioje pagrįstu dvasiniu mokslu apie žmogų - antroposofija. Pavadinimas sudarytas iš graikų kilmės žodžių "anthropos"-žmogus ir "sophia"-išmintis. Tai yra tam tikra nuoroda į tai, kad antroposofijoje siekiama dvasinės išminties per gilesnį, visapusiškesnį savęs ir pasaulio pažinimą. Antroposofija pripažista šiuolaikinio mokslo laimėjimus fizinio pasaulio pažinime, tačiau ieško metodų ir galimybių pažinti dvasinę egzistencijos pusę, kurią šiuolaikiniai gamtos mokslai kol kas bejėgiai tiek patvirtinti, tiek paneigti, nes tai neišmatuojama kiekybiškai, nors mūsų sąmonės veikla, mūsų jausmų ir mąstymo savistaba kasdien atveria mums kiekybiškai neišmatuojamą, "dvasinę" žmogaus dimensiją.

Nemažai gydytojų jaučia nepasitenkinimą savo galimybėmis padėti ligoniui, pasigęsdami universitetinėje medicinoje aiškesnio ryšio tarp žmogaus kūno biologijos ir jo mąstymo, emocinio gyvenimo dabar apibrėžiamo tik "psichosomatinių ligų" sąvoka. Gydytojai, savo praktinėje veikloje ne kartą įsitikinę, kad žmogus nėra tik biocheminė laboratorija, kurioje tam tikromis medžiagomis visada sukelsime pageidaujamą reakciją, antroposofinėje medicinoje ras išsamų, nuoseklų, didžiules galimybes terapinei kūrybai atveriantį visapusišką žmogaus paveikslą, kuriame liga yra ne tik "gamtos klaida", kurią reikia kuo greičiau pašalinti, bet ir prielaida, paskata, galimybė dvasiniam žmogaus tobulėjimui.

Antroposofinė medicina susikūrė Šveicarijoje apie 1920 metus, kai grupė profesionalių gydytojų, vadovaujamų R. Steinerio pabandė antroposofijos principus ir įžvalgas pritaikyti medicininėje praktikoje. Bendradarbiaujant R. Steneriui ir danų gydytojai Itai Vegman (1876-1943) 1925 metais buvo parašyta knyga gydytojams "Gydymo meno pagrindai", davusi pradžią naujai medicinos krypčiai. Šveicarijoje, Arlesheimo miestelyje Ita Vegman atidarė pirmąją antroposofinę kliniką, sėkmingai veikinačią ir šiandien. Vėliau ji tapo pirmąja Dvasinio mokslo universiteto Dornache medicinos sekcijos vadove. Šiandien susidomėjimas ntroposofine medicina vis dideja visame pasaulyje dėl jos holistinių ir praktikoje efektyviai veikiančių gydymo koncepcijų. Populiariausia ši medicina Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, kur veikia ne tik kelios privačios ligoninės, bet yra ir stambių, daugiaprofilinių antroposofinės pakraipos klinikų, dirba daug šeimos gydytojų, pripažintų ir finansuojamų iš sveikatos draudimo fondų.

Gydytojų antroposofų draugijos jau susikūrė Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje. Lietuvos gydytojai dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiame gydymo mene.
 

Keturnarė žmogaus struktūra

Be fizinio kūno, ties kuriuo nuolat rymo šiuolaikinė medicina, antroposofijoje išskiriami ir studijuojami dar trys struktūriniai žmogaus elementai: eterinis (gyvybės), astralinis (jausmų ir minčių) bei "aš" (dvasinio branduolio) kūnai. Nors tai nematomos ir neišmatuojamos jėgos, visgi jų veikimas akivaizdus atidžiau įsižiūrėjus į mūsų kūno ir psichikos veiklą, įsigilinus į negyvosios gamtos, augalų , gyvūnų ir žmogaus analogiją ir skirtumus. Juk lygiai taip pat nematomi yra elektra, gravitacija ar magnetinis laukas - jėgos, kurias mes atpažįstame tik pagal jų veikimo rezultatą. Aiškiaregių teigimu, kiekvienas žmogus turi "dvasinės akies" užuomazgą, kurią išvysčius, šie keturi žmogaus kūnai gali būti tiesiogiai apčiuopaimi, regimi. Bet to, kaip aklieji gali orientuotis erdvėje kitų pojūčių pagalba, pasiremdami reginčiųjų suteikta informacija, taip ir mes, sutelkto mąstymo dėka, galime tirti dvasines žmogaus struktūras, pasiremdami "reginčiųjų" orientyrais. Tokio pažinimo dėka atskleidžiame žmogaus vystymosi, ligos ir sveikimo dėsningumus, kuriuos galime panaudoti siekdami kūno ir dvasios harmonijos.

Keturi struktūriniai žmogaus elementai:

fizinis,
eterinis (gyvybės),
astralinis (jausmų ir minčių),
"aš" (dvasinio branduolio) kūnai.
Šių keturių elementų tarpusavio ryšys.

Eterinis kūnas

Negyvojoje gamtoje karaliauja fiziniai-cheminiai dėsningumai: paklusimas gravitacijai, nuolatinis perėjimas iš aukštesnio energijos lygmens į žemesnį (entropija) ir kt. Ir tik ten, kur yra gyvybė, matome pasipriešinimą gravitacijai, irimo tendencijoms... Niutonas, genialiai paklausęs savęs: "kodėl nukrito šis obuolys?", nepabandė atsakyti į ne mažiau svarbų klausimą - o kaip tas obuolys ten atsidūrė prieš nukrisdamas? Tik atitrūkęs nuo šakos, t.y. išeidamas iš gyvybės jėgų veikimo lauko, jis pakluso gravitacijai, pritraukiančiąjai žemės jėgai. Augmenijos pasaulyje, kur akivaizdžiai matome vertikalų augimą saulės link, grynuoju pavidalu pasireiškia priešingos žemės centro traukai periferinės kosmoso jėgos, antroposofijoje vadinamos eterinėmis jėgomis. Jos organizuoja negyvosios materijos molekules į gyvybę palaikančias struktūras, nulemia ląstelių dalijimąsį, augimą, regeneraciją. Kiekviena gyva būtybė yra lyg nematomos hologramos apsupta eterinių jėgų sutankėjimo, t.y. turi ETERINĮ KŪNĄ. Kadangi dauguma augalų turi tik eterinį kūną, augmenijos pasaulio dėsningumai atspindi eterinio kūno funkcijas ir gyvūno, ir žmogaus organizme.

Kaip pagrindinis gyvybės nešėjas, taip ir svarbiausias eterinių jėgų tarpininkas organizme yra vanduo. Palyginkime kūdikį, kurio organizmą sudaro 90 proc. vandens su senu žmogumi, kurio organizme telikę tik 70 proc. šio gyvybės šaltinio. Kūdikio, kurio organizme eterinės jėgos yra stiprios ir vyraujančios, oda stangri, lygi, švelni, kūno formos aptakios, "plaukiančios", formuojasi ir bręsta įvairūs vidaus organai. Senatvėje, kai eterinės jėgos pamažu apleidžia fizinį kūną, oda sausėja, raukšlėjasi, vyksta vidaus organų involiucija, mažėja regeneracinės galimybės. Stebėdami miegantį žmogų, kuomet sąmonės procesai nebeįtakoja žmogaus fiziologijos, mes matome būtent eterinio kūno veikimą į fizinį kūną - vyksta anaboliniai, regeneraciniai procesai, kaupiama energija. Pavyzdžiui, kepenyse glikogeno sintezė, vykstanti pusę paros, baigiasi apie 3 val. nakties, vėliau prasideda glikogenolizė (glikogeno skaidymas), ruošianti mus sąmoningai dienos veiklai. Mirties momentu eterinis kūnas atsiskiria nuo fizinio, tuo pasmerkdamas jį negyvosios gamtos irimo dėsniams.

Pats "vandeningiausias" žmogaus organas, labiausiai primenantis augalą, yra kepenys, todėl jos žmogaus organizme yra lyg eterinio kūno "organas-ambasadorius".

Pavyzdžiui, gydydami edemas (eteriniam kūnui pavaldi patologija) skiriame hepatotropinius augalus ir mineralus, stengdamiesi harmonizuoti vandens, t.y. eterinius procesus organizme.

Astralinis kūnas

Gyvūnai, taip pat, kaip ir augalai, įveikia gravitaciją. Tačiau esminis skirtumas tarp šių gamtos karalijų yra gyvūnų sugebėjimas jausti ir judėti. Poreikis judėti dažniausiai kyla dėl aistros ar baimės. Potraukis ir atstūmimas arba simpatija ir antipatija yra tie du poliai, tarp kurių nuolat svyruoja gyvūno psichika. Dėl sugebėjimo jausti, gyvūnija yra sudvasinta gyvybės forma, turinti sielą. Jau senovės Romoje gyvūnui ir sielai įvardinti buvo naudojami etimologiškai artimi žodžiai - "animal" ir "anima". Pačiame fiziniame gyvūno kūne pastebimi interiorizacijos procesai, t.y., dalis aplinkos tampa gyvūno dalimi, susiformuoja ertmės, kurių neturi augalai. Kad tai suprastume, užtenka sulyginti augalo kvėpavimo organą - lapą - su gyvūno alveole. Lapas iš visų pusių apsuptas oru, o alveolėje oras apsuptas organu. Interiorizacijos procesas pastebimas labai ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje. Kai kiaušialąstė pradeda dalytis, ji suformuoja ląstelių sankaupą, vadinamą morule, dėl panašumo į gervuogę. Vėliau ląstelės suformuoja pūslelę, vadinamą blastule. Nuo šio momento viena sienelė įlinksta (invaginuoja). Tai rodo perėjimą į gastrulės stadiją ir interiorizacijos proceso pradžią. Augalo gemalas niekada nesiformuoja toliau, nei blastulės stadija.

Ląstelės dalijasi ir auga veikiamos eterinių jėgų, tačiau pereinant į gastrulės stadiją jau pasireiškia naujos jėgos, kurių neturi augalai. Šios jėgos antroposofijoje vadinamos astralinėmis. Jos suformuoja trečiąjį žmogaus ir gyvūnų elementą - astralinį (gali būti vadinamas ir psichiniu) kūną.

Astralinio kūno išraiška yra visa tai, kas priklauso jausmų pasauliui - instinktai, troškimai, aistros, prisirišimas ir atstūmimas. Fiziniame kūne astraliniai procesai ryškiausi ten, kur įmanomas judesys: susitraukimas-atsipalaidavimas, t.y. įkvėpimas-iškvėpimas, sistolė-diastolė, raumenų veikla ir kt. Ryškiausiai tai pastebima kvėpavimo ritme, todėl antroposofinėje medicinoje kalbama apie oro organizmą, kaip astralinio kūno tarpininką fiziniame kūne (lygiai kaip vandens-skysčių organizmas yra eterinio kūno tarpininkas).

Astralinio kūno organas-ambasadorius yra inkstai. Turima galvoje inkstų ir antinksčių sistema, nes antinksčiai yra ta liauka, kuri ryškiausiai reaguoja į mūsų emocijas, pavyzdžiui, gamina pykčio, baimės hormoną adrenaliną. Žinant tai, nenuostabu, kad bronchinės astmos gydymas sukoncentruotas į poveikį inkstų sistemai. Skiriamas varis, ypač gerai veikiantis inkstų sistemą metalas, ir atitinkami augalai.

Kadangi bet kokiam judesiui reikia energijos, tai mūsų būdravimas, sąmonės veikla - astralinio kūno aktyvumas - sukelia mūsų kūne katabolinius, irimo procesus. Dėl tos priežasties mums gyvybiškai reikalingi miego periodai, kuomet eterinis kūnas gali kompensuoti energijos nuostolius, visas intensyvaus katabolizmo pasėkmes, pavyzdžiui, rūgštinių H+ jonų susikaupimą audiniuose ir pan.

"Aš" kūnas

Gyvūnai yra visiškai pavaldūs savo instinktams, aistroms ir tik žmogus gali juos savyje nuslopinti vardan kilnesnio tikslo, idealo, paprasčiau tariant, turi laisvą valią. Tik žmogaus skeletas ir muskulatūra yra stebėtinai prisitaikę vaikščiojimui stačiomis. Tik žmogus kalba, mąsto, gali sąmoningai atsiminti praeitį, gali mąstyti apie savo minti ir vadinti save trumpu žodeliu "aš", kuriuo negalime pavadinti nieko kito.

Būtent tai, kas skiria žmogų nuo gyvūno ir vieną žmogų nuo kito yra žmogaus dvasios arba "aš" kūno išraiška. Aistros, potraukiai, instinktai visų žmonių vienodi, skiriamės mes tik tuo, kaip tas aistras apvaldome. "Aš" jėgų veikiamas vaikas mokosi vaikščioti, kalbėti, mąstyti, tai nėra gamtos duotybė, tai įvaldoma nuolatinėmis valingomis paties žmogaus pastangomis. Žmogaus sąmonėje "aš" kūnas gali turėti įvairius dvasingumo lygius - yra žemesnysis, egocentriškesnis "aš" ir aukštesnysis "aš". Fiziniame kūne "aš" jėgos taip pat turi tarpininką - tai šiluminis organizmas. Be to, tai ir mūsų skeletas, įgalinantis vertikalią padėtį, ir imuninė sistema, sauganti mūsų individualybę kūno lygmenyje. Mes žinome, kad pakilusi kūno temperatūra - tai gydanti reakcija į infekcinės ligos sukėlėjus. Antroposofiniu požiūriu tai yra "aš" jėgų susikoncentravimas fiziniame kūne tam, kad įveiktume ligą ir išsaugotume savo genetinę tapatybę. Galbūt tai paaiškina ir faktą, kad kuo daugiau gripo epidemijos metu sunaudojama temperatūrą mažinančių medikamentų, tuo dažniau gripas komplikuojasi. "Aš" kūno organas ambasadorius yra širdis.

Keturių elementų ryšys

Šie keturi elementai gali būti įvairiai vienas su kitu susiję ir įtakoti vienas kito veiklą. Kaip jau minėta, fizinis ir eterinis kūnai susiję labai tampriai ir atsiskiria tik mirties atveju. Jie sudaro žemesnįjį fiziko-eterinį kompleksą.

Astralinis ir "aš" kūnai taip pat tampriai susiję, sudaro aukštesnįjį kompleksą. Tik čia jau kalbama ne apie erdvinį ryšį, įprastą materialiame pasaulyje, o apie įvairius sąmonės lygius.

Ryšys tarp žemesniojo ir aukštesniojo komplekso ne toks tamprus ir gali keistis. Miego metu aukštesnysis kompleksas atsiskiria nuo žemesniojo ir tuomet žmogų galima sulyginti su augalu, tik, žinoma, skirtingai nuo pastarojo, žmogaus aukštesnieji elementai palieka pėdsaką-impulsą jo eteriniame kūne. Šis impulsas palaipsniui silpnėja, tačiau žmogus negali be jo gyventi, todėl jis turi prabusti, t.y. "aš" ir astralinis kūnas vėl įsikūnija apatiniame komplekse.

Kad suprastume šių elementų sąveiką materialiame lygmenyje, t.y. fiziniame kūne, prisiminkime žmogaus embriono vystymąsį. Veikiant eterinėms jėgoms, stimuliuojančioms ląstelių dalijimąsį ir augimą, pirmiausia susiformuoja pailgos "kulčių" pavidalo rankučių ataugos ir tik vėliau, pasireiškus destruktyviai į kūną veikiančioms astralinėms jėgoms, specialūs virškinimo fermentai ištirpdo audinius, kad susiformuotų tarpai tarp pirštų. Yra atlikta nemažai bandymų, įrodančių astralinių impulsų, pasiekiančių ląsteles per nervų sistemą, įtaką jų diferencijacijai. Pavyzdžiui, vištos širdies ląstelę patalpinus maitinamojoje terpėje, ji gali daugintis, bet niekada nesusiformuos nauja vištos širdis. Tai tebus tik nediferencijuotų ląstelių sankaupa. Astralinių jėgų veikiamos ląstelės diferencijuojasi, atlieka vis sudėtingesnes funkcijas, tačia praranda galimybę daugintis, regeneruoti (pvz., neuronai).

Lentelė

Struktūrinis žmogaus elementas Gamtos karalystė Gamtos elementas
Fizinis kūnas Mineralų pasaulis Žemė
Eterinis kūnas  Augalų pasaulis Vanduo
Astralinis kūnas Gyvūnų pasaulis Oras
"Aš" kūnas Žmogus Ugnis

Banga Kulikauskaitė, gydytoja
 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“