Gimties kvapas

Jūs esate čia: Sveikata » Aromaterapija » Gimties kvapas

Naujos gyvybės mezgimosi, jos nešiojimo, gimdymo, gimimo laikas ir laikas po gimdymo yra labai subtilus ir perkeičiantis gyvenimo tarpsnis ne tik pačiai moteriai, bet ir visiems, kas ją supa: vyrui, seneliams, kitiems vaikams, taip pat ir mažajam pakeleiviui į šį pasaulį. Todėl užuot šį ypatingą gyvenimo tarpsnį lėkte perlėkus — laukus nesulaukus gimdymo, o pagimdžius nesitvėrus kuo greičiau baigti žindyti, — ir vėl grįžus į skubančią kasdienybę, galbūt verta bent pamėginti jį paversti prasmingesniu, kokybiškesniu ir, nesistebėkime, laimingesniu gyvenimu... Ši trumpa gyvenimo atkarpa suteikia mums galimybę prisiliesti prie gyvybės ir mirties paslapties, gal net prisiminti, kas esame, iš kur ateiname ir kur keliaujame. Tai ne tik įdomu, bet ir uždega...

Tie, kam buvo duota sąmoningai prisilytėti prie gimties slėpinio, vargu ar pamirš Gimties kvapą. Kiekvieno gimdymo kvapas išskirtinis, tačiau jo unikalumas, ko gera, yra nulemtas ne tiek mamos ar kūdikio fiziologijos, kiek susijęs su ta vieta, iš kurios atkeliaujame, — prisisunkęs Pairideizo, Rojaus, kvapo... Ikimodernistinių Vakarų, taip pat senovės Indijos ir Kinijos žodinių ir rašytinių šaltinių teigimu, kvapas yra Dievystės kvėpavimas, dieviškasis sielos plevenimas.

Kai šiandien prakalbama apie kvapus paprastai prisimenama tik tarpukaryje atsiradusi aromaterapija, kuriai rūpi terapinis jų taikymas, bet kvapas yra vartai į gilesnę atmeną, tą platonišką anamnezę, kuri mums grąžina prisiminimus apie Pairideizą...

Sakoma, kad po mirties išliekąs tik kvapas. Kad iš sielos kvapo būsime atpažinti ir įvertinti... Ankstyvųjų krikščionių (kaip, beje, ir kitų religijų išpažinėjų) sakralinėje raštijoje gausu kvapo metaforų, kuriomis nusakomas ir sąlytis su Dievyste. Bažnyčia niekada neskatino kvepalų naudojimo (priešingai negu islame), tačiau smilkalai tapo neatsiejama krikščioniškų apeigų dalis, o kvapios gyvos gėlės — įprasta bažnyčių ir koplyčių detale. Net maldos kyla į Dangų it simboliniai smilkalai, kai meldžiamasi rožiniais su kvapiais karoliukais.

Krikščioniškoje tradicijoje kvepėjimas buvo neatsiejamas nuo šventumo, o smirdėjimas nuo dvasinio pairimo. Krikštas leidžia sielai gyventi nesuvaržytai gimtosios nuodėmės. Krikšto metu kvapnus Šventosios Dvasios kvėpsnis pažadina sielą, pripildydamas ją šventumo kvapo, ir grąžina prisiminimą apie Rojų. Sielai iškvėpinti krikšto metu buvo pradėti naudoti kvapūs tepalai — šventa krizma. Pasak vienos Viduramžių legendos, krizma atsiradusi tiesiog iš Rojaus — tai kvapnios Gyvybės medžio išskyros arba sakai, turį gyvybingųjų galių. Buvo tikima, kad su Rojaus Gyvybės Medžiu siejama šventa krizma pripildo krikštijamąjį gyvybės esencijos ir suteikia jam dvasinį nemirtingumą.

Krikščionių šventumo kvapo samprata siekia kur kas senesnių aromatinių mitų ir ritualų laikus. Klasikinėje mitologijoje dieviški kvapai ar kvapas yra vienas iš būdingų slėpiningo Dievystės buvimo ženklų. Antikos dievai (taip pat Indijos) ne tik patys yra kvapūs, bet ir mėgaujasi kvapais. Jiems aukojamos kvapiosios atnašos: gėlių girliandos, smilkalai, deginamosios aukos. Jei dievai malonėja pagirdyti mirtingąjį dieviškąja ambrozija ar ištepti šiuo nektaru jo kūną, jis pelnąs jei ne nemirtingumą, tai bent kūno nepažeidžiamumą. Taip kvapas suvienija žmones ir dievus.

Saliamono „Giesmių giesmė“ yra ištisas kvėpiningos nuotakos ir iškvėpinto jaunikio dialogas. Teologiniu požiūriu ši Biblijos knyga, kurią galima aiškinti ir kaip sielos pokalbį su Viešpačiu, yra stačiai neišsenkama olfaktorinės (kvapo ir uoslės) imaginacijos versmė. Sūfijų mistikai taip pat Dievo ir jo išsiilgusios sielos meilės dramą stengėsi perteikti rašydami eiles apie kvapiąją Rožę ir spyglio sužeistą Lakštingalą. Kristus dažnai įvardijamas kaip gėlė, kuri „skleidžia dievišką kvapą, aromatą, malonę ir grožį“.

Kliovimąsi šventumo kvapu skatino mintis, kad krikščionys, gyvenantys malonės būklėje, yra pripildyti dieviško Šventosios Dvasios aromato — Dievo kvėpavimo. Šitas dieviškas kvapas buvo laikomas tarpininku, leidžiančiu žmonėms pajusti esant Viešpatį. Šv. Paulius antrame laiške korintiečiams rašo, kad Dievas „...per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą“ (2 Kor 2, 14).

Šventumo kvapas, kurį mes, modernūs žmonės, laikome įtartinu ir marginaliniu religinio paribio reiškiniu, ikimoderniais laikais buvo neatsiejamas nuo pačios sudėtingos dvasinės olfaktorinės sistemos, apimančios visą kosmosą, šerdies.

Ikimodernioje Europoje buvo manoma, kad kvapai esmingai veikia sielą. Tokią pažiūrą, viena vertus, lėmė įsitikinimas, jog kadangi kvapą ir sielą sieja eteriškumo pradas, jiedu yra giminingi savo prigimtimi, o, antra vertus, dėl to, kad kvapai per nosį kyla į smegenis, tiesiai į sielos buveinę. Malonūs kvapai tiesiogiai teikia sielai dieviško džiaugsmo ir malonės substancijas. Iki pat šių dienų tebetikima, jog Rojus yra sklidinas nuostabių kvapų. Mistikai ir šventi regėtojai daug yra kalbėję apie savo kvapnias patirtis. Žmogaus siela po mirties, sakoma, pereina įvairias dieviškas tikroves. Pirmiausiai ji nužengianti į pragarą, kur tvyro nepakeliama smarvė, o tada keliauja į „labai erdvią ir malonią lygumą, pilną įstabiai kvepiančių gėlių“...
Angelai taip pat yra neatsiejami nuo kvėpiningos Dangaus tikrovės. Visa, kas sklinda iš Dangaus, ar kas susiliečia su dangiškaisiais pasauliais, skleidžia dangišką kvapą.

Dar 17 a. buvo įprasta manyti, jog palikdama kūną siela paskleidžianti kvapą, jog iš tiesų egzistuojąs gimimo ir mirties kvapas. Jis niekur nedingo ir šiandien, tik jį kur kas sunkiau pajusti, nes gimimas ir mirtis nebėra išgyvenami kaip dvasiniai slėpiniai. Moderniame pasaulėvaizdyje kvapas buvo imtas sieti su instinktais ir jausmais, bet ne su dvasine išmintimi ar intelektiniu Dievo regėjimu. Nūdieniame intelektualiniame diskurse apie kvapą bemaž neužsimenama, kultūra jo irgi vengia. Mūsų dezodoruotoje aplinkoje tokios sąvokos kaip „šventumo kvapas“ veikiau atrodo esąs kažkoks priplėkęs „tamsių viduramžių“, kuriais buvo tikima visokiomis keistybėmis, reliktas. Vis dėlto mokslininkai neseniai „atrado“, jog malonūs kvapai sukelia gražius sapnus... :)

Savaime peršasi klausimas: kodėl kvapas buvo toks svarbus mūsų protėviams? Paprasčiausias atsakymas — todėl, kad jis buvo siejamas su Dvasia. Apokrifinėje Enocho knygoje, kurioje yra išvardytos juslės ir kūno dalys, su kuriomis jos susijusios, uoslė priskiriama sielai. Tokio homologinio tapatinimo pagrindas yra tas, kad uoslė buvo siejama su kvėpavimu, taigi tuo pačiu su gyvybinėmis galiomis. Pirmasis esminis veiksmas, kurį atlieka į pasaulį ateinantis žmogus, tebėra įkvėpimas... Taigi itin svarbu, koks kvapas tvyro gimimo metu. Su maloniais kvapais jam grįš prisiminimai apie Rojų...

 

Laimė Kiškūnė

©2009, Kvapų namai „Aromata Mirabilia“

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“