PASAKOS, VAIKAI IR MES

Jūs esate čia: Ugdymas » Darželis » PASAKOS, VAIKAI IR MES

Rasa Kabailaitė

PASAKOS, VAIKAI IR MES


Kas yra liaudies pasakos? Kodėl jos tokios gyvybingos? Jokie literatūriniai kūriniai nėra išgyvenę tiek tūkstantmečių. Akivaizdu, kad pasakos - nepaprasta literatūra, jos ne prasimanymas. Liaudies pasakose slypi svarbios tiesos apie esminę pasaulio tvarką.
Pasakos - tarsi vartai, pro kuriuos vaikystėje praeina milijonai žmonių. Jos praturtina tą vaiko sielą, iš kurios vėliau formuojasi viltys, idealai. Pasakų įvykiai vaikui prasmingesni negu suaugusiųjų gyvenimas. Pasakos - tai ir vaiko sielos, vaizduotės apsauga nuo negatyvių išorinio pasaulio išpuolių. Jos padeda išsaugoti vaikystę, žmogiškumo esmę.

Prieštaravimai

Kai kuriems suaugusiems kyla abejonių, skaitant liaudies pasakas savo mažyliams. Jiems atrodo, kad vaiką gali išgąsdinti su gėriu nuolat kovojantis blogis, nežabotos aistros, kanibalizmas, žiaurumai ir kitos baisybės. Taip atsitinka, kad suaugusiam žmogu kur kas sunkiau negu vaikui betarpiškai panirti į pasakų vaizdinius. Vaikas nėra linkęs tiesmukiškai vertinti, jis puikiai pagauna pasakų vaizdinių kalbą, "žodžių tapybą". Ir mes turime suprasti, kad tie žodžiai - ne iš "piršto laužti', juos parinko ne kažkieno asmeninė fantazija. Pasakos - tai pranašingi, aiškeregiški, lemtingi tautų sapnai, kadaise mūsų protėvių praregėti atsakymai į pasaulio slėpinius.
Klystame, jei vengiama autentiškų liaudies pasakų, stengiantis jas pakeisti adaptuotomis ar autorinėmis. Pasakų adaptavimas, literatūrinimas persmelkia jas nerealumo, melagingumo elementais. Tai klaidina intuityvų vaiko sugebėjimą įsiklausyti, "įsisapnuoti" į pasakų esmę.
Nereikėtų baimintis, kad vaikas patirs neigiamų emocijų, klausydamasis pasakų su "niūriais" elementais. Tokios neigiamos emocijos yra teisėta mūsų gyvenimo dalis. Klausydamasis liaudies pasakų vaikas išmoksta jas suvokti ypatingu būdu - lyg regėtų prasmingą sapną.
Labai svarbu, kad pasakotojas neribotų to, ką pasakoja, mąstytų apie pasakos giluminę prasmę.

"Baisieji" vaizdiniai?

- Kaip galime netiesmukiškai suvokti pasakų "žiaurumus"? Pavyzdžiui:
- "Išdurti akis" - atimti vidinį regėjimą, realybės tikroviškumo pojūtį. (Sakoma - "nebūk aklas", t.y. nežiūrėk tiesiai į akis");
- "Nukirsk koją" - atimti sugebėjimą tvirtai stovėti ant žemės;
- "Nukirsti galvą" - atimti aiškų mąstymą, savitvardą. (Sakoma, "pamečiau galvą" - t.y. praradau savitvardą);
- "Nukirsti ranką" - suvaržyti veiklumą, valią, sugebėjimą priimti sprendimą;
- "Pasikarti" - mąstyti atitrauktai nuo žemės. Toks mąstymas neparemtas faktais.

Pasakos interpretacija

Paimkime visiems žinomą pasaką, pavyzdžiui, "Apie vilką ir septynis ožiukus". Tik ne adaptuotą variantą, kur vilkas persiauklėja ir tampa geras bei draugiškas arba patenka į zoologijos sodą. Ne, vilkas yra vilkas, pasakose jis įkūnija blogį, godumą.
Vilkas - plėšrūnas, mintantis gyvų būtybių mėsa. Anot pasakų interpretatorės Fridel Lenc, mūsų protėviai laikė jį tos tamsios jėgos simboliu, kuri gresia žmogaus vidiniam gyvenimui ir sunaikina jį. Vidinis gyvenimas mūsų protėviams - tai tiesa ir žinojimas apie dieviško pasaulio buvimą. Vilkas - tai materialistiškumas, egoizmas, godumas, apimantis žmogų, kai jis nutolsta nuo tiesos ir dvasingumo. Kitaip sakant, vilkas "praryja" žmogų.
Ožka - smalsumo simbolis. Gyvenime ypač smalsūs - vaikai, nes jie nori pažinti pasaulį. Jie panašūs į ožką ir jos septynis ožiukus.
Nekaltai ir patikliai dvasiai gresia pavojus. Jį gali praryti materialistiškas įsitikinimas, jog vien jutiminis, apčiuopiamas pasaulis yra tikras. Tai įsitikinimas, jog žmogus prisitaikydamas prie savo laikmečio civilizacijos turi susitaikyti su pusiau tiesa, netgi su apgaule, melu.
Šioje pasakoje vilkas praryja visus, išskyrus jauniausią ožiuką, kuris pasislepia laikrodyje. Tai - jėga, slypinti plakančioje širdyje, kuri gali išlaikyti vilko puolimą, nes nepaisant visų pagundų, širdyje yra gėrio instinktas, ir jis padeda žmogui atpažinti blogį.
Širdies meilės jėga (ožiukas laikrodyje) atgaivina ir išlaisvina visą žmogų iš blogio nagų. (Septyni ožiukai - tai septynios žmogaus dalys, septyni pagrindiniai organai).
Ožiukai prikemša vilko pilvą akmenų. Akmuo - didžiausio sukietėjimo, negyvos materijos simbolis. Vilkiškas pradas, godumas pats tampa materializmo, mirtį nešančio prado auka. Todėl ir šulinio vanduo, gyvybės kūrimo prado įvaizdis, negali numalšinti jo toškulio, nešdamas jam vien mirtį.

Pasakos neaiškinamos

Aiškinimai tik suparalyžuotų vaiko fantazijos tėkmę, užkirstų kelią vaikiškam pasakos išgyvenimui.
Skirtingai nuo vaiko, suaugęs žmogus - izoliuotas nuo šio vaizdinių srauto. Gilinimasis į pasakų prasmes suaugusiajam padeda išsilaisvinti nuo to izoliuotumo, išplėsti suvokimą. Tokio pasakotojo vaikai klausosi su malonumu jausdamiesi saugūs, nepatirdami išgąsčio net dramatiškiausiomis pasakos akimirkomis.
Visi pasakos veikėjai - tai tas pats žmogu, tik vis kitu aspektu. Įvykių ir procesų variacijos išryškina dvasinio gyvenimo dėsningumus. Vaikui pasakos - tarpininkai tarp dvasinio ir fizinio pasaulio. Jų klausydamasis, vaikas nejučiomis sprendžia svarbius savo raidos klausimus, tvarko savo vidų - patirtį, jausmus, troškimus. Skirtingai nuo suaugusiojo, jis negali tų klausimų sąmoningai suformuluoti ir aptarti su kitu žmogumi.

Pasek man tą pačią…

Maži vaikai kartais prašo ir prašo sekti vis tą pačią pasaką. Labai svarbu patenkinti šį vaiko norą. Galima sekti kasdien nors ir visą savaitę. Tik jau ne dvi ir ne tris pasakas per dieną. Patirtis rodo, kad septynerių metų vaikai vis dar su malonumu klausosi vienos pasakos visą savaitę. Jeigu vaikas pripratęs prie kitokio būdo klausytis ir sekti pasaką, tai gali prireikti neilgo adaptacinio laikotarpio, kol vaikas išmoks susikaupti ir įsijausti, įsigilinti. Dažnai girdėdami vieną pasaką, vaikai spėja į ją įsijausti, jos klausosi su vis didesniu malonumu. Skaitydami po kelias pasakas iškart mes skatiname vaikus jas "ryti" nepaskanavus, čiupti įspūdžius jų nesuvirškinant.
Daug geriau, jei pasaką sekame, ne skaitome. Bendravimas su vaiku tampa šiltesnis. Matome vaiko akis, jo reakcijas ir galime pastebėti, kas jam aktualu, svarbu. Be to, mokydamiesi pasaką, stengdamiesi įsiminti, mes kartu įsigiliname į ir jos prasmę.

Simboliai ir išgyvenimai

Interpretuojant pasaką neužtenka vien aiškinti. Vien simbolinė interpretacija sugriautų meninį išgyvenimą, neleistų mums grožėtis pasaka. Negalime spręsti pasakos kaip kokio matematinio galvosūkio. Tai greičiau meninis galvosūkis, kurį jauti. Atrastus simbolius turėtume tikrinti savo patirtimi įsivaizduodami, kaip jiems priskirtinos savybės gali veikti žmogų, vaiką.


 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“