Visuomenė

Jūs esate čia: Ugdymas » Filosofija » Visuomenė

"Trijų dalių socialinės tvarkos" teorija

Prieš sukurdamas Valdorfo pedagogiką, R.Steineris dirbo ties visuomenės atsinaujinimo modeliu, kurį aprašė knygoje "Trijų dalių socialinė tvarka". R.Steineris suprato, kad norint keisti visuomenę,padaryti ją sveikesnę, į ją turi įsilieti žmonės, turintys naujų jėgų ir noro ją keisti ir tobulinti. Tie žmonės turėtų būti iniciatyvūs, kūrybiški, sugebantys įžvelgti prasmę gyvenime ir surasti savo vietą pasaulyje. Valdorfo pedagogika turėjo padėti išugdyti šias ir kitas pozityvias savybes vaikuose ir jaunuoliuose.

Kartu su E.Moltu steigdamas pirmąją Valdorfo mokyklą, R.Steineris siekė žengti naują žingsnį kultūroje ir sukelti perversmą pedagogikoje.

R.Steineris žinojo: tikrai pažangai socialinėje srityje reikalingas ugdymo atnaujinimas tiek turinio, tiek ir formos atžvilgiu. Jis teigė, jog norint realiai atnaujinti visuomenę, ji privalo rizikuoti, leisdama ugdymo sistemai būti nepriklausomai ir pagrįstai nuolatiniu žmogaus prigimties tyrinėjimu, ir tokiu būdu formuojančiai laisvai mąstančius ir iniciatyvius individus.
R.Steineriui labiausiai rūpėjo apsaugoti ugdymo programą ir pedagoginį požiūrį nuo politikų ir biurokratų nurodymų bei nuo komercinių interesų įtakos. Valdorfo pedagogikos realizavimas labai priklauso nuo šios pedagogikos įstaigų valdymo stiliaus ir struktūros. Vadovaujamasi principu: laisvą ir atsakingą žmogų gali išugdyti tik laisvas ir atsakingas žmogus. To neįmanoma realizuoti, jei biurokratinės struktūros smulkmeniškai instruktuoja pedagogus, palieka jiems mažai savarankiškumo pedagoginėje veikloje.
Valdorfo pedagogikos įkūrėjas teigė, jog sveiki santykiai tarp mokyklos ir visuomenės egzistuoja tik tuomet, kai visuomenės išteklius nuolat papildo individualių savybių bei potencijų žmonės, kurių ugdymas leidžia jiems nekliudomai vystytis. Tai įmanoma tik tuomet, kai mokykla ir visa švietimo sistema socialiniame organizme turi savarankiško administravimo galimybę. Vyriausybę ir ekonomiką turi papildyti žmonės, išugdyti nepriklausomo kultūrinio gyvenimo dvasioje; bet nei vyriausybė, nei ekonomika negali reguliuoti, nurodyti, kaip šie žmonės turi būti ugdomi.

"Trijų dalių socialinės tvarkos" teorijos realizavimas Valdorfo pedagogikos institucijose
 

Trijų dalių socialinės tvarkos teorija - tai būdas suvokti dinamišką esminę sąveiką tarp trijų pagrindinių socialinio gyvenimo sričių: ekonominės, juridinės ir kultūrinės - dvasinės sferų.

Kiekviena sritis turi savo funkcinį principą: kultūriniame gyvenime turi vyrauti laisvės principas; juridinėje ir politinėje srityse - teisingumo principas; o ekonominis gyvenimas turi būti grindžiamas savitarpio pagalbos - brolybės principu. Kuomet kiekvienas šių principų yra taikomas atitinkamoje srityje, tuomet socialinis vystymasis gali vykti harmoningai.

Jei nevaržomos laisvės ekonominėje srityje pasekmės gali būti žmonių išnaudojimas ir aplinkos nuniokojimas. Lygybės principo primetimo kultūriniam ir dvasiniam gyvenimui pasekmės - individualumo neigimas ir kultūrinio gyvenimo unifikavimas. Jei politiniame gyvenime ar juridinėse institucijose susilpnėja teisingumas ir lygybė, prarandama pagarba žmogaus teisėms, atsiranda priespauda.

Ugdymo institucijose kultūros sritį atitinka ugdymo programa, darbas su vaikais, kuris turėtų būti visiškai priskiriamas pedagogų kompetencijai. Ugdymas prilyginamas menui, ir, kaip menininkas kurdamas ugdymo programą, pedagogas turi turėti laisvę.
Ekonominiais, ūkiniais institucijos reikalais turėtų rūpintis vaikų tėvai, jų bendrija. Jie rūpinasi institucijos materialine gerove ir jos socialiniu gyvenimu - keitimusi informacija, naujų vaikų pritraukimu, talkų bei mugių organizavimu, būtinų piniginių fondų paieškomis. Aktyvus tėvų dalyvavimas skatina neformalų darželio ar mokyklos bendruomenės narių bendravimą, kuris sudaro palankią terpę paremti vieniems kitus. Ši parama ir reiškia ekonominės srities principo - brolybės - realizavimą.
Juridinė sritis - tai tarpusavio susitarimų sritis. Čia vyrauja lygybės principas. Svarbu, kad visi - tiek pedagogai, tiek tėvai vykdytų tarpusavio susitarimus ar susitarimus su kitomis institucijomis.

Kiekviena šių sričių turi turėti savo autonomiškumą.


Čia ir toliau tekstai paimti iš Rasos Kabailaitės magistro darbo "Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo institucijose", Vilniaus pedagoginis universitetas, Pedagogikos ir psichologijos fakultetas, ikimokyklinės pedagogikos katedra, mokslinis vadovas - doc. dr. J.Žilionis, Vilnius, 2001


 

uždaryti

Siųsti draugui

Jei šį straipsnį norite rekomenduoti savo draugui, prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

uždaryti

Pastabos autoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“